1Etano Ezeracho maskilas.
2Giedosiu, VIEŠPATIE, apie tavo gerumo darbus amžinai,
savo lūpomis apsakysiu visoms kartoms tavo ištikimybę.
3Juk išpažįstu, kad tavo ištikimoji meilė amžina,
tavo ištikimybė tvirta kaip dangaus skliautas.
4Tu pasakei: „Aš sudariau Sandorą su savo išrinktuoju,
prisiekiau savo tarnui Dovydui:
5‘Tavo palikuonis bus visuomet karalius;
patvirtinsiu tavo sostą visoms kartoms’“. Sela.
6Dangus tešlovina tavo nuostabius darbus, VIEŠPATIE,
tavo ištikimybę šventųjų sueigoje!
7Juk kas gali padangėse prilygti VIEŠPAČIUI,
kas tarp dangiškųjų būtybių panašus į VIEŠPATĮ?
8Dievas kelia šiurpą šventųjų taryboje,
visi jo pagarbiai bijo.
9O VIEŠPATIE, Galybių Dieve, kas panašus į tave?
Galingas tu, VIEŠPATIE, ir visur ištikimas!
10Tu valdai šėlstančią Jūrą
ir bangoms įtūžus jas sutramdai.
11Tu sutraiškei Rahabą lyg lavoną,
galinga ranka išblaškei savo priešus.
12Tavo dangūs, tavo žemė,
pasaulis ir visa, kas jame; tu tvirtai juos pastatei.
13Šiaurę ir Pietus tu sukūrei,
Taboras ir Hermonas džiugiai šlovina tavo vardą.
14Koks tu galingas!
Stipri tavo ranka, visa pasiekianti tavo dešinė!
15Teisumas ir teisingumas – tavo sosto pamatas,
gerumas ir tiesa tau tarnauja.
16Kokie laimingi žmonės, mokantys džiaugsmingai tave šlovinti!
Jie gyvena, VIEŠPATIE, tavo Artumo šviesoje.
17Visą dieną jie džiūgauja dėl tavo vardo,
ir tavo teisumas juos išaukštino.
18Tu teiksi mums didžias pergales,
tavo malone išaukštinta mūsų galybė.
19Juk nuo VIEŠPATIES priklauso mūsų skydas,
nuo Izraelio Šventojo – mūsų karalius.
20Tada kalbėjai regėjime
ir savo ištikimiesiems sakei:
„Galiūnui uždėjau vainiką,
išaukštinau išrinktąjį iš tautos.
21Radau savo tarną Dovydą,
patepiau jį savo šventuoju aliejumi.
22Mano ranka visada bus su juo,
o mano petys jį stiprins.
23Joks priešas jo neengs
nei nedorėlis nenugalės.
24Sunaikinsiu jo priešus,
parblokšiu visus, kurie jo nekenčia.
25Jį lydės mano ištikimybė ir gerumas,
o jo galybė per mano vardą bus išaukštinta.
26Pajungsiu jūrą jo valdžiai,
upes – jo dešinei.
27Jis man sakys: ‘Tu mano Tėvas,
mano Dievas, mano išganymo Uola!’
28Padarysiu jį savo pirmagimiu,
iškiliausiu iš žemės karalių.
29Per amžius remsiu jį savo ištikimąja meile;
mano Sandora su juo liks visados tvirta.
30Padarysiu jo palikuonis amžinus,
ir jo sostas bus kaip dangaus dienos.
31Jei jo vaikai nusigręžtų nuo mano Įstatymo
ir negyventų pagal mano įsakus,
32jei jie laužytų mano įstatus
ir nesilaikytų mano įsakymų,
33bausiu jų nusikaltimą rykšte
ir jų kaltę botago kirčiais.
34Bet savo gerumo jam neatšauksiu,
savo ištikimybės nesulaužysiu.
35Savo Sandoros su juo nelaužysiu,
savo lūpų pažado nekeisiu.
36Visiems laikams prisiekiau savo šventumu,
ir Dovydui niekada nemeluosiu.
37Per amžius gyvuos jo palikuonys;
jo sostas bus kaip saulė mano akyse,
38Kaip mėnulis, visada
ištikimas liudytojas dangaus skliaute“. Sela.
39Bet tu atmetei ir atstūmei,
įniršai ant savo pateptojo.
40Atsisakei Sandoros su savo tarnu,
numetei jo vainiką ant žemės.
41Nugriovei visas jo miestų sienas,
visas jo tvirtoves pavertei griuvėsiais.
42Visi, kas tik eina pro šalį, jį plėšia;
kaimynams jis tapo pasityčiojimu.
43Jo priešų dešinę išaukštinai pergale,
pradžiuginai jo priešus.
44Net jo kalavijo ašmenis atšipinai
ir mūšyje jam nepadėjai.
45Atėmei jam iš rankos skeptrą,
o jo sostą nuvertei ant žemės.
46Sutrumpinai jo jaunystės dienas,
užtraukei jam gėdą. Sela.
47Kiek ilgai, VIEŠPATIE? Nejau slėpsies amžinai?
Kiek ilgai degs lyg ugnis tavo pyktis?
48Atmink, koks trumpas mano gyvenimas,
kokius trapius tu sukūrei visus mirtinguosius!
49Koks žmogus gali gyventi ir niekada nemirti?
Kas gali išsigelbėti iš Šeolo galybės? Sela.
50Kurgi, Viešpatie, tavo senoji meilė,
kurią prisiekei Dovydui būdamas ištikimas?
51Atmink, Viešpatie, kaip iš tavo tarno tyčiojamasi,
kaip aš nešiojuosi širdyje tautų užgaules,
52kuriomis tavo priešai tyčiojosi, VIEŠPATIE,
kuriomis tyčiojosi iš tavo pateptojo žingsnių.
53Tebūna pagarbintas VIEŠPATS per amžius!
Amen! Amen!
